Skaudžia rasa tą kartą Getsemanės sodas verkė...
Užgniaužę kvapą, naktį tą alyvmedžiai liūdėjo,
kai Jėzus meldėsi ir mirtinai kentėjo,
o širdis tų, kuriuos Jis lig mirties mylėjo,
vėl užsklendė giliausio miego velkė...

Tasai, kuris čia, žemėj, vaikščiojo be kaukės,
kurs buvo be klastos, neveidmainingas,
už mus save kančioj išliejo tarsi indas,
sode Alyvų naktį tą kovojo virpulingai...
Bet Angelas paguost atėjo, ir baimė pasitraukė.

Ateina Angelas, ir baimė pasitraukia...

Romualda Adomaitytė-Chabarina